Muzika ant kaulų: kaip SSRS jie įrašė muziką rentgeno spinduliais

Šaltojo karo metu SSRS žiniasklaida buvo smarkiai cenzūruojama, daugelis prekių buvo uždraustos. Į šį sąrašą įtraukta muzika ir knygos. Tačiau disidentai padarė savo darbą: daugelis knygų buvo perduotos skaitytojams slapta, o kitos susirašinėjo ranka. O sovietų piliečiai netgi rado būdą įrašyti muziką.

Tada kasečių nebuvo, tik vinilo plokštelės. Į juos įrašyti muziką buvo labai sunku: reikėjo specialaus aparato. Taip, ir tušti diskai buvo brangūs. Todėl muzika rado visiškai netikėtą įkūnijimą - ji buvo pradėta įrašyti rentgenu. Jie buvo surinkti šiukšliadėžėse, nupirkti ligoninėse ir paversti įrašais. Iš baisių nuotraukų su sulaužytais kaulais ir išnirusiomis galūnėmis skambėjo Elvisas Presley, „Beatles“, „Rolling Stones“. Ir visi jie buvo įrašyti į mašiną, kuri buvo surenkama savarankiškai.

Diktofonas atrodė kaip fonografas, tačiau dirbo priešinga kryptimi. Vietoj „adatos“, kuri skaito muziką iš plastiko, buvo pjovimo galvutė, subraižanti tuščią besisukantį paviršių, kur buvo siunčiamas garso signalas. Kiekvienas įrašas buvo supjaustytas realiu laiku, o jo kokybei turėjo įtakos viskas - nuo pjovimo galvos amžiaus iki paviršiaus pasirinkimo ir muzikos tipo.

Šie diskai buvo vadinami skirtingai: „džiazas ant kaulų“, „įrašymas ant šonkaulių“, „kaulų muzika“. Ir jei pirmieji įrašai skambėjo labai kokybiškai ir buvo sunku juos atskirti nuo originalų, tada vėliau, kai praktika paplito, kokybė labai sumažėjo. Toks įrašas ilgai neveikė, muziką buvo galima groti keliasdešimt kartų, tačiau šios draudžiamos melodijos, net ir turint daug trūkumų, buvo jaudinančios. Padirbiniai buvo labai pigūs, ne daugiau kaip pusantro rublio.

Su „džiazu ant kaulų“ aktyviai kovojo, o šeštojo dešimtmečio pabaigoje net buvo sukurti specialūs muzikos patruliai. Tačiau kaulų plokštelės buvo populiarios dar keletą metų, kol jas pakeitė kasetės.